Viena įdomesnių, tačiau vis ta pačia išvada besibaigiančių diskusijų: ką mes vaikystėje girdėdavome apie pinigus?

„Pinigai ant medžių neauga“

„Geriau „biednas“, bet teisingas“

„Visi verslininkai – vagys“

„Pinigai – ne vaikų nosiai“ ir t. t.

Dar įdomiau, ką girdi pakalbinti vaikai. Vienas stovykloje sutiktas trylikametis pasidalijo, kad jo tėvai jam nuolat kartoja: „per tave ir tavo gimtadienius prarandam visus pinigus!“, o tada berniukui pritarė dar 28 stovyklos vaikai… Negi iš tiesų tėvai vaikus kaltina, kad dėl jų patiria finansinius nuostolius? Nesinori tuo tikėti. Greičiausiai tėvai neturi to tiesiogiai omenyje, tačiau taip yra išgirstami…

Todėl teisinga būtų pastebėti save, kokios žinutės transliuojamos iš mūsų lūpų vaikams?

Kodėl tėvai dažnai kartoja, kad neturi pinigų?

Kodėl nesako vaikams atvirai, kiek gauna atlyginimo, kiek turi pinigų?

Viena mama dalijasi: „jei pasakysim, kad uždirbam 20 000 Eur per metus, vaikai pamanys, kad mes labai turtingi ir nesupras, kodėl negalime jiems pirkti visų norimų gėrybių!“

Tiesa viena: vengdami pokalbių apie pinigus, tėvai daro meškos paslaugą. Vaikas gali pradėti galvoti, kad pinigai nėra svarbūs ir neverti aptarimo arba pinigų tema šeimai yra „tabu“. Dar blogiau – vaikui gali susidaryti įspūdis, kad pinigai iš tikrųjų tiesiog auga ant medžių, t. y. atsiranda be pastangų.

Toks požiūris dažnai susidaro tiems vaikams, kuriems tėvai nepaaiškina, kaip uždirbami pinigai, nepamoko, kaip reikia taupyti ir suprasti, jog kiekvienas daiktas ar žaislas turi savo kainą.

Įvairių psichologų apklausos rodo, kad 18-24 metų žmonės teigia, jog asmeninai finansai kelia daugiau streso, nei darbo paieškos, profesijos pasirinkimas, santykių klausimai. Kodėl? Nes jie tiesiog niekur neįgijo su tuo susijusių įgūdžių. Apklausą nesunku pagrįsti – galim pastebėti save, kaip jaučiamės, kai pinigų turim mažai, kai namuose ar valstybėje ištinka finansinės krizės.

Taigi patarimas vienas – visi tėvai kiekvieną dieną turėtų tiesiog atvirai kalbėtis su vaikais apie pinigus taip, kaip jie kalbėtų su savo vaikais apie bet ką kitą, pavyzdžiui apie protingą mitybos pasirinkimą, saugų elgesį gatvėje, virtuvėje, stovyklaujant miške ir panašiai.

Sėkmingo proceso!

Dalintis:
Reading time: 1 min

Mūsų vaikų ateities pasisekimus, laimės ir laisvės galimybes nulems dabar suformuotos nuostatos, priimti sprendimai ir atlikti veiksmai. Turėdami reikalingų žinių, kaip formuoti ir lavinti vaikų įgūdžius, galime padėti jiems tapti sėkmingais.

Tėvų ir mokytojų programa, linkėjimas vaikams bei auklėjimo tikslas – jog jie taptų asmenybėmis – pilietiškomis, doromis, mylinčiomis, drąsiomis, atsakingomis, drausmingomis, sąžiningomis. Tai turėtų tapti kiekvieno žmogaus ketinimu, siekiamybe. Imdami patirtį (būtent patirtį!) iš visuomenės, tėvų, mokytojų, praeities kartų, jaunosios, ateities kartos turėtų būti sąmoningai įsipareigojusios savy brandinti estetinę ir kultūrinę savimonę, valią bei teisingumą, puoselėti savo tautos, kultūros pasaulį.

Vaikas – tai pirmiausiai asmenybė. O asmenybės vienas iš esminių apibūdinimų yra noras tobulėti, keistis ir nenurimti. Asmenybė visada dinamiška. Kaip ir bendravimas, kurį nuolat reikia ugdyti.

Pasiekimų ir nuopuolių, bėglumo ir tinginystės kasdienybėje, sukantis tame pačiame voverės rate, sudėtinga sustoti, analizuoti, gyventi šios akimirkos, o ne praeities kontekste. Pamirštame, kad nuo mūsų individualaus tobulėjimo – dvasinio ir protinio – priklauso ir visos visuomenės egzistencijos kokybė. Kiekvienas esame kažkam mokinys ir kažkam mokytojas, todėl labai atsakingai turime priimti šią pareigą, padėti suprasti kiekvieno jauno žmogaus mąstymą ir vystymąsi.

Profesorius, humanistas, Šalva Amonašvilis pirmiausia kalba apie žodžių prasmę, apibrėžimo esmę: kas yra žmogus, vaikas, auklėjimas, išsilavinimas ir pan. Labai svarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir kaip, kokia programa slypi po skambesiu, raidėmis, išraiška, kontekstu. „Žodis turi skambėti, kaip širdis, kad jame būtų įdėta daug daugiau, nei pats žodis, kaip terminas apibrėžia“, – sako profesorius.

Minčių ir idėjų sklaida, bendraujant su kitais, išduoda daugybę dalykų, glūdinčių žmogaus sąmonėje, pasąmonėje, būde, elgesy. Galima manyti, kad kalba yra tokia, koks yra žmogus arba žmogus yra toks, kokia yra jo kalba ir tai labai svarbu, nes ką jis perteikia, daro įtaką klausančiam, šalia jo esančiam.

Pasak, Šalva Amonašvilio, reikia išlaikyti kalbos ir sielos „švarą“, pagarbą žmonėms. Pokalbiai turi kurti žmogų. Auklėjimas (rusų kalba vospitanije – pitanije duchovnoj asi) – sielos maitinimas, todėl tai labai atsakingas, subtilus ir svarbus faktorius, juk neformuosime žmogaus baimėmis, riksmais.

Atvirkščiai norėdami mokyti, perduoti patirtį apie įvairiausius pasaulio dėsnius, turime būti pavyzdžių šaltiniai, meilės, pagarbos, išminties ir kantrybės skleidėjai. Ypatingai vaikams perduodama informacija turi būti persmelkta teigiamu jausmu.

Vaikai patys turi prieiti prie išvadų. Tai vadinama mokymusi patirtimi arba patirtiniu mokymusi.
Visi, kurie mokosi, kurie ieško pažinimo, kurie auga, jie turi būti ne paklusnūs ar ne nepaklusnūs, ne išgirdę ar ne neišgirdę informacijos, o išmintingi, išradingi(!).

„Žinojimas, atmintis ir vystymasis – svarbiausi ugdymo objektai“, – sako Šalva Amonašvilis.

Kita vertus, nepamirškim, kad laisvas pasirinkimas yra kone svarbiausias augančiam ir jau suaugusiam žmogui.

Dalintis:
Reading time: 2 min

Nuo ko pradėti, norint vaikus mokyti, kaip elgtis su pinigais?

Pirmiausiai sugalvokite, į kokias veiklas vaikus galite įtraukti, kad parodytumėte, kaip jūs, suaugę, gaunate ir kur naudojate pinigus.

Antra, skatinkite vaikus klausinėti, kas jiems įdomu apie pinigus ar kainas, ir uždavinėkite patys įvairiausius, su tuo susijusius klausimus.

Trečia, leiskite vaikams daryti finansinius sprendimus ir susidurti su tų sprendimų pasekmėmis.

Sėkmingo finansinio skrydžio!

Dalintis:
Reading time: 1 min
Mūsų vaikų ateities pasisekimus, laimės ir laisvės galimybes nulems dabar suformuotos nuostatos, priimti sprendimai ir atlikti veiksmai. Turėdami reikalingų žinių, kaip formuoti ir lavinti vaikų finansinius įgūdžius, galime padėti jiems ateityje tapti finansiškai sėkmingais.
Dažniausiai tėvai užduoda DU klausimus: kada duoti pinigų vaikams ir kiek.
Vis dėlto svarbiausias klausimas, į kurį turėtų atsakyti sau tėveliai– KODĖL? Kokiu tikslu, ko siekiame ir ką pasiekiame duodami arba neduodami kišenpinigių savo vaikams? Juk net dviejų metų vaikui galime duoti saują monetų ar pundelį banknotų, tik vargu ar galime tikėtis sąmoningo finansų valdymo. Labai tikėtina, kad monetos net nespėjus apsižiūrėti keliaus į burną, o banknotai virs skuteliais greičiau nei sumirksėsime. Kita vertus, kai vaikui 12, 14 ar net 16, o mes vis dar manome, kad jam nereikia savų pinigų, nes visko turi ir VISKUO pasirūpiname mes, tėvai, gali sukurti puikias sąlygas rūpintis saviškiu iki pensijos.
Taigi, kodėl nuo pat mažens vaikui reikia suteikti galimybę gauti kišenpinigius?
Kišenpinigiai, kuriais mūsų nustatytose ir su vaikais aptartose ribose, gali disponuoti pats vaikas:
1. ugdo pasitikėjimą savimi;
2. skatina mąstyti;
3. padeda ir motyvuoja mokytis skaičiuoti;
4. moko planuoti;
5. ugdo savarankiškumą priimant sprendimus;
6. moko kantrybės…
Aišku, tam, kad efektas būtų toks, kokio norime, reikalingi metodai ir taisyklės.
Pirma taisyklė – vaikas gali turėti pinigų, kai juos pažįsta, moka skaičiuoti ir žino bazinius dalykus apie pinigų vertę (taigi čia atsakymas – KADA?).
Antra taisyklė – kartu su kišenpinigiais reikėtų perduoti ir dalį atsakomybės (o čia atsakymas –KIEK?).
Dažnai tėveliai sako – neturime pinigų, kad dar duotume ir vaikams. Tarsi reikėtų duoti papildomai. O ką, jeigu iš jau turimos pinigų sumos išskirtume pradžiai VIENĄ dalyką/sritį, už kurią mūsų vaikas jau pajėgus prisiimti atsakomybę. Pavyzdžiui, jeigu jūs perkate kažkokių „skanulių“ vaikams (ir sau), tai gal vaikas gali turėti savo „skanulių“ biudžetą ir už tai sumokėti pats.
DĖMESIO: taisyklės privalu laikytis abiems pusėms. Jei vaikas išleido savaitės (ar mėnesio) „skanulių“ sumą per vieną kartą, tai mūsų pareiga leisti išmokti pamoką ir nepirkti „skanulių“ iš bendro biudžeto.
Dalintis:
Reading time: 1 min