Mūsų vaikų ateities pasisekimus, laimės ir laisvės galimybes nulems dabar suformuotos nuostatos, priimti sprendimai ir atlikti veiksmai. Turėdami reikalingų žinių, kaip formuoti ir lavinti vaikų įgūdžius, galime padėti jiems tapti sėkmingais.
Tėvų ir mokytojų programa, linkėjimas vaikams bei auklėjimo tikslas – jog jie taptų asmenybėmis – pilietiškomis, doromis, mylinčiomis, drąsiomis, atsakingomis, drausmingomis, sąžiningomis. Tai turėtų tapti kiekvieno žmogaus ketinimu, siekiamybe. Imdami patirtį (būtent patirtį!) iš visuomenės, tėvų, mokytojų, praeities kartų, jaunosios, ateities kartos turėtų būti sąmoningai įsipareigojusios savy brandinti estetinę ir kultūrinę savimonę, valią bei teisingumą, puoselėti savo tautos, kultūros pasaulį.
Vaikas – tai pirmiausiai asmenybė. O asmenybės vienas iš esminių apibūdinimų yra noras tobulėti, keistis ir nenurimti. Asmenybė visada dinamiška. Kaip ir bendravimas, kurį nuolat reikia ugdyti.
Pasiekimų ir nuopuolių, bėglumo ir tinginystės kasdienybėje, sukantis tame pačiame voverės rate, sudėtinga sustoti, analizuoti, gyventi šios akimirkos, o ne praeities kontekste. Pamirštame, kad nuo mūsų individualaus tobulėjimo – dvasinio ir protinio – priklauso ir visos visuomenės egzistencijos kokybė. Kiekvienas esame kažkam mokinys ir kažkam mokytojas, todėl labai atsakingai turime priimti šią pareigą, padėti suprasti kiekvieno jauno žmogaus mąstymą ir vystymąsi.
Profesorius, humanistas, Šalva Amonašvilis pirmiausia kalba apie žodžių prasmę, apibrėžimo esmę: kas yra žmogus, vaikas, auklėjimas, išsilavinimas ir pan. Labai svarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir kaip, kokia programa slypi po skambesiu, raidėmis, išraiška, kontekstu. „Žodis turi skambėti, kaip širdis, kad jame būtų įdėta daug daugiau, nei pats žodis, kaip terminas apibrėžia“, – sako profesorius.
Minčių ir idėjų sklaida, bendraujant su kitais, išduoda daugybę dalykų, glūdinčių žmogaus sąmonėje, pasąmonėje, būde, elgesy. Galima manyti, kad kalba yra tokia, koks yra žmogus arba žmogus yra toks, kokia yra jo kalba ir tai labai svarbu, nes ką jis perteikia, daro įtaką klausančiam, šalia jo esančiam.
Pasak, Šalva Amonašvilio, reikia išlaikyti kalbos ir sielos „švarą“, pagarbą žmonėms. Pokalbiai turi kurti žmogų. Auklėjimas (rusų kalba vospitanije – pitanije duchovnoj asi) – sielos maitinimas, todėl tai labai atsakingas, subtilus ir svarbus faktorius, juk neformuosime žmogaus baimėmis, riksmais.
Atvirkščiai norėdami mokyti, perduoti patirtį apie įvairiausius pasaulio dėsnius, turime būti pavyzdžių šaltiniai, meilės, pagarbos, išminties ir kantrybės skleidėjai. Ypatingai vaikams perduodama informacija turi būti persmelkta teigiamu jausmu.
Vaikai patys turi prieiti prie išvadų. Tai vadinama mokymusi patirtimi arba patirtiniu mokymusi.
Visi, kurie mokosi, kurie ieško pažinimo, kurie auga, jie turi būti ne paklusnūs ar ne nepaklusnūs, ne išgirdę ar ne neišgirdę informacijos, o išmintingi, išradingi(!).
„Žinojimas, atmintis ir vystymasis – svarbiausi ugdymo objektai“, – sako Šalva Amonašvilis.
Kita vertus, nepamirškim, kad laisvas pasirinkimas yra kone svarbiausias augančiam ir jau suaugusiam žmogui.
